Misionierius. Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi

Tėvą Antaną Saulaitį būtų galima vadinti kunigu be sutanos: jis nepataikauja Bažnyčiai, nesmerkia tų, nuo kurių nusisuka kai kurie dvasininkai. Jis niekada nepameta savo tikėjimo kelio, net kai išbandymai, atrodo, ne žmogaus jėgoms. Tėvas Antanas žino, kokia sprangi pabėgėlio duona, kokia ta tikroji Amerika, kurioje doleriai ant medžių neauga. Kaip atrodo akistata su mirtimi, kai akimirksniu turi reaguoti ir išsigelbėti. Vieno žmogaus istorija – ne tik apie misijas Brazilijoje, o ir apie visą gyvenimą teiktas dovanas kiekvienam, nepaisant rasės, lyties, tautybės ir net tikėjimo. „Kai tapau apysenis, ėmiau stebėtis, kiek žmonių, įskaitant ir bendradarbius, dalyvauja konferencijose, suvažiavimuose, kongresuose, kelionėse, renginiuose, kursuose ir viso išgyvenimo nuotykį saugo savo širdyje. Dievo dovanos mums juk tam ir duotos, kad dalytumės gyvenimo patirtimi, nuomonėmis, viltimis. Kai prieš penkiasdešimt metų keliavau 78 valandas autobusu į Amazonės širdį, kasdien rašiau įspūdžius smulkiomis raidėmis užrašų knygelėje ir pasitaikius pašto skyriui tuos puslapius siunčiau savo tėveliams. Mama taisydavo kalbą, tėvelis perrašydavo mašinėle ir išsiųsdavo paštu „Draugo“ dienraščiui, taigi tą mėnesį perrašytos gyvos žinios, įspūdžiai ir mintys tapdavo dar viena knygos dalimi. Mintys, įvykiai, išgyvenimai, klausimai, mįslės – visa tai užrašoma su viltimi, kad bus naudinga ir įdomu Dievo ir žmonių akivaizdoje susidarant savą požiūrį į gyvenimą, ieškant šviesos, vilties ir paguodos.“ Kunigas Antanas Saulaitis