Dvaro vaistinėlė – magiškiausias kambarėlis, leidžiantis dirstelėti į nematomą dvaro pusę. Kaip tik čia, paslėptos nuo pašalinių akių, saugiai nuguldavo visos gėrybės: nuo vaistų ir tinktūrų iki dvarininkių „laboratorijose" pagamintų gražinimosi priemonių, nuo trauktinių iki nekasdienių gardėsių.
Ši nepelnytai pamiršta dvarų kultūros dalis šiandien kelia daug klausimų. Kada vaistinėlė atsirado ir kaip keitėsi? Ką naujo apie dvaro kasdienybę mums atskleidžia vaistinėlės patalpa ir čia saugoti turtai? Galiausiai, ar gali būti, kad naujas formas įgijusios vaistinėlės egzistuoja ir šiandien?
„Išnarpliojęs vaistinėlės detektyvą supratau, jog mano Jurbarke gyvenusių Tėvukų (taip vadinome senelius) patalpa verandoje, vadinta „po laiptu", buvo senosios vaistinėlės atgarsis. Joje stiklainiuose ant lentynų buvo surikiuoti namų gamybos vaistai, puodynėse laikyti taukai, kabojo kumpiai ir dešros, visuomet buvo užtaisyti slastai pelėms. Tai buvo vėsus, tamsus, sumišusių kvapų pilnas kambarėlis. Galbūt užvertus šią knygelę ir jūs atrasite magišką kamarėlę savo prisiminimuose, senelių ar prosenelių namuose.“
Knygos autorius, architektūros istorikas Marius Daraškevičius
Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaras, Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies direktorius. 2021 m. apsigynė disertaciją „Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje". Tyrinėja XVIII a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos dvarų sodybų architektūrą, interjerą, taikomąją ir dekoratyvinę dailę, bajorų valgomojo kultūrą.
