Aldo Rossi (1931–1997) – italų architektas, dizaineris, vienas svarbiausių XX a. architektūros teoretikų. Miesto architektūra (1966) – kanoninė urbanistikos istorijos knyga, pasiūliusi naują tarpdisciplininį žvilgsnį į urbanistikos mokslą.
Aldo Rossi teigė, kad miestas yra bendruomenės kūrinys, besikeičiantis laike, kiekvienas unikalus ir įkrautas praeities kartų atminties. Tyrinėjant miestą svarbu atsižvelgti, kaip jame pasireiškia kolektyvinė atmintis, analizuoti urbanistinius faktus – miesto erdves, pastatus, gatves – ir jų kultūrines, istorines, simbolines reikšmes, kurios apibrėžia miesto tapatybę.
Autorius kritikavo modernistinį, funkcionalistinį miestų planavimą, propagavusį universalumo, racionalumo, technologinio progreso bei masinio planavimo idėjas. Savo laikmečio architektus jis ragino nuo funkcijos atsigręžti į miesto istoriją.
Aldo Rossi idėjomis rėmėsi architektai ir urbanistai, kūrę sparčiai modernėjančius miestus, pavyzdžiui, atstatydami suvienytą Berlyną 9-ajame dešimtmetyje. Jo mintys išlieka aktualios ir šiandien, kai siekiame išsaugoti miestų kultūrines tapatybes ir nepasiduoti globalizacijos skatinamam jų formų homogeniškumui.
Perfrazuojant Aldo Rossi, galima sakyti, kad miestas atsiranda tuomet, kai įgyja atmintį.
– architektas, architektūros tyrėjas Martynas Mankus
Aldo Rossi tvirtai neigia savo laikmečiui būdingą mono-funkcinį miesto matymą ir primena, kaip žmogiška yra keistis, pasakodamas apie vos per plauką neįgyvendintą Koliziejaus pertvarkymo į vilnos verpyklą projektą. Prigimtinis miestietis Rossi pasiūlo mums miesto tyrinėjimo įrankius ir mylinčiai moko jį matyti kaip nuolatinį tęstinumą. To mums ir reikia, mokantis iš naujo pažinti ir pamilti savo miestus ir miestelius.
– architektė Gilma Teodora Gylytė
