Pietinia kronikas

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras… i viskas – originals. Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, rašytojas – pirmuoju savo romanu „Pietinia kronikas“ stato Šiauliams paminklą. Tai knyga apie Šiaulius, parašyta Šiaulių šneka. Apie bachūrą iš Pietinio rajono anais laukiniais laikais. „Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai. Šiauliai – tai kultūrinis sprogstamasis mišinys. Jo sudedamosios dalys – Pietinis, kultūrkė, parodrūmis ir dailės fakultetas. Kai šie ingredientai susimaišo, atsiranda BIX ir kiti ryškūs sprogimai. Geros kelionės į tuos laikus! Saulius Urbonavičius-Samas Rimantas Kmita man primena, kad bendrinė kalba gali būti tik abstrakti valdžios kalba. Todėl, norėdamas kalbai grąžinti jos medžiagiškumą, faktūrą, vibruojantį vietos dvasios pojūtį, turi atsigręžti į tarmiškas pasaulio ištaras. Per kapotą šiaulietiško kalbėjimo ritmiką atsiveria jokioje kitoje kalboje neįmanomos Pietinio daiktų ir patirčių kombinacijos. Virginijus Kinčinaitis Kronikų būna visokių ir iš visur: iš pasaulio, Lietuvos ir Šiaulių, bet „Pietinia kronikų“ transliacijos vieta – ne Šiauliai, o literatūrinė kalba („antra medalia puse“), kaip tik čia, romano kalboje, skaitytoją ištinka svarbiausi įvykiai. Laikykitės, nešiauliškiai. Danutė Kalinauskaitė