Baudžiava. Atsiminimai, padavimai, legendos

Į atsargą išėjęs tarpukario Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo karininkas Petras Ruseckas 1929-aisiais kreipėsi į visuomenę prašydamas jam siųsti baudžiavos prisiminimus. Netrukus po paskelbtu adresu – į namelį prie Žaliakalnio funikulieriaus Kaune – ėmė plūsti laiškai. Nenuostabu – nuo baudžiavos panaikinimo Lietuvoje buvo praėję vos šeši septyni dešimtmečiai. Anuos laikus tebegalėjo prisiminti tarpukariu gimusiųjų seneliai, tikriausiai atmintyje išlaikę ir savo tėvų prisiminimus. Baudžiava dar nebuvo virtusi abstrakčiu istorijos faktu, ji tebegyvavo šeimų, kaimų, bendruomenių socialinėje atmintyje.

„Šiuolaikiniam skaitytojui „Baudžiava“ gali pasirodyti nepatogi. Ji griauna romantišką praeities vaizdinį, verčia pripažinti, kad Lietuvos istorijoje būta ne tik didvyriškų kovų, valstybingumo triumfo, bet ir sisteminio žmogaus žeminimo. Tačiau būtent todėl ši knyga yra reikalinga. Ji leidžia suprasti, kad laisvė – ne savaime suprantama būsena, o lėtas, trapus ir lengvai pažeidžiamas procesas.“
Istorikas profesorius ALFREDAS BUMBLAUSKAS, parašęs įžangą P. Rusecko pakartotinio leidimo knygai

„Baudžiava“ kviečia skaitytoją ne tik užjausti, bet ir susimąstyti: kaip formuojasi priklausomybė, kaip ji pateisinama, kaip perduodama iš kartos į kartą. Tik taip baudžiava nustoja būti vien istoriniu faktu ir tampa atpažįstama socialine patirtimi. P. Rusecko „Baudžiava“ grąžinama skaitytojui ne kaip archyvinė retenybė, o kaip gyvas klausimas: kiek feodalinės visuomenės dar yra mumyse?