Artūro Tereškino poezijos rinkinys „Lipnūs kūnai“ – tai patirties liudijimas: nuolatinis troškimas būti bei jausti maksimaliai ir, susiliejus su kito kūnu, trumpam išnykti. Tęsdamas tokių autorių kaip Vytautas Pliura, Oceanas Voungas ir Danezas Smithas išpažintinės erotinės kūrybos tradiciją, Tereškinas atveria amžėjančio queer vyro gyvenimą, persunktą kūniško atvirumo ir troškimo išlikti. Šie tekstai kalba apie savęs ir gyvenimo priėmimą, kai malonumas ir skausmas susilieja į viena, apie susitikimus ir išsiskyrimus Europos miestuose, posovietinių Vilniaus butų virtuvėse. Tereškino poetinė kalba lengvai ironiška, tiesi, bet be galo švelni, pažeidžiamumas neatsiejamas nuo tvirtumo, o atvirumas – nuo orumo.
„Iš Artūro Tereškino eilėraščių sunkiasi melancholija. Jie kalba apie ilgesį, geismą, bet labiausiai – apie ryšio poreikį ir bandymus ji užmegzti per glaudžiausią įmanomą fizinį kontaktą – seksą. Jie nešokiruoja, nes Artūras rašo taip, lyg jau gyventume pasaulyje be moralizuojančių priešpriešų tarp kūno ir dvasios, meilės ir gašlumo, tvariu ir vienkartinių susidūrimų.“
Justinas Šuliokas, kino kritikas, vienas iš festivalio „Kreives“ organizatorių
„Artūro eilėraščiai lyg patirčių archyvas – atviras, pulsuojantis ir jausmingas. Įelektrina, sujaudina. Šis rinkinys svarbus Lietuvos queer istorijoje, įsirašantis i atminti.“
Janina Sabaliauskaitė, fotomenininkė
„Vilnius Artūro Tereškino eilėraščiuose yra tas vienišas miestas, jame kosmiškai šalta, šalta ir butuose, nejaukiose vienišųjų priebėgose, iš kurių belieka tik išeiti. Seksas – tik momentinis plyksnis, įkvėpus popperso, toks pats efemeriškas, sušildantis tik tą akimirką. „Lipnūs kūnai“ smelkia savo nuogumu, vienatve ir praeinančio laiko nuojauta. Artūras Tereškinas užčiuopia bendrą liūdesio kodą – jis toks pažįstamas, mūsų visų.“
Eglė Frank, rašytoja, „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė
Artūras Tereškinas – sociologas, kultūros kritikas ir poetas daugiau nei du dešimtmečius tyrinėjantis kūnus, seksualumą, emocijas – tai, kas trapu, pažeidžiama ir nenuspėjama. Sociologijos profesorius. Yra išleidęs 10 sociologinių tyrimų knygų, tarp kurių „Kūno žymės. Seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos. Vyriškumas Lietuvoje“ (2011), „Popkultūra. Jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013); romano „Nesibaigianti vasara“ (2017) autorius. „Lipnūs kūnai“ – trečioji jo poezijos knyga. Iki šiol išleistos „Grindinio žuvys“ (Kaunas: Orientas, 1991) ir „Absonia“ (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1995).
