Rašytojos kuria savo praeitis. Bėgant metams, kai ateities tampa vis mažiau, tų praeičių daugėja. Jos ima viena kitai prieštarauti, susiginčija. Stipresnės versijos išstumia silpnesnes. Atmintis yra kūryba. Viena rašytojos pareigų – rašyti ne tik fikciją, bet ir tiesą, kad ir kokia subjektyvi ji būtų. Net jei nenori apie ją rašyti. Net jei jos neprisimeni. Esu nebaigta ryškinti praeities fotografija. Ryškėju rašydama. Aklinai užsidangstau langus ir apšviečiu kambarį raudona šviesa. Mokausi ryškinti, fiksuoti, išlaukti – metus, dvejus, keturiasdešimt. Ta akimirka, kai ima ryškėti tekstas, yra magiška; nuo jos tampi priklausoma. Dėl jos rašai. Vis dar nežinau, kaip veikia atmintis. Bet man atrodo, kad atmintis yra dėmės – baltos, neišimamos, nesudeginamos.
Esė rinkinys „Atsiminti iš vidaus“ – tai pasakojimas apie atmintį, jos galią ir neįmanomybę, kūnus ir tekstus, balsus ir kambarius. Asmeniškos istorijos užrašomos kuriant bendražmogiškų patirčių žodyną, kuriame atmintis – ne tik žodis, bet ir tapatybės raktas, o kartu – derybos, ką išsaugoti ir ką pamiršti.
Akvilina Cicėnaitė – rašytoja, vertėja, literatūros tyrinėtoja, kūrybinio rašymo dėstytoja. Jos knygos ne kartą pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktukus ir Metų knygos rinkimus, romanas „Anglų kalbos žodynas“ išrinktas 2022-ųjų Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija. „Atsiminti iš vidaus“ – dešimtoji autorės knyga. Rinkinyje publikuojamos esė aprėpia septynerius metus, pusė jų parašytos Sidnėjuje, kita pusė – Vilniuje.
