„Globoti ją“ – jau ketvirtas prancūzų rašytojo, režisieriaus ir scenaristo Jeano Baptiste‘o Andrea (g. 1971) romanas, ilgas ir sudėtingas. Jis prasideda 1986-aisiais Italijoje, vienuolyne, kur keturias dešimtis metų gyvena skulptorius, prižiūrėdamas ir globodamas savo šedevrą – skulptūrą „Pieta“, kuri taip nesuprantamai jaudino žmones, kad Vatikanas nutarė paslėpti ją toliau nuo visų akių. Mirties patale skulptorius narsto savo gyvenimo įvykius, džiaugsmingus ir skausmingus, pasakoja tos neramios epochos istoriją, lydimą socialinių ir politinių permainų, dviejų karų ir bręstančio fašizmo.
Mimo – talentingas skulptorius. Stebintiems jo kūrinius atrodo, kad skulptūros juda. Neatsitiktinai žiūrovus žavi tas marmuras, prie kurio prisilietė gamtos apdovanoto menininko kaltas. O paskutinis jo kūrinys, „Pieta“ – tikra kūrėjo gulbės giesmė, himnas neišmylėtai amžinai meilei.
Pasak vienos recenzentės, „šis romanas yra nyris į audringą jūrą“, į jaudinamą dviejų neramių sielų – Mimo, to vargšo nykštuko ir genialaus skulptoriaus, ir Violos, dailios, rafinuotos vienos turtingos ir kilmingos italų šeimos paveldėtojos, neklusnios, veržlios ir valingos, – istoriją. Jiedu tai atitolsta, tai suartėja, pagauti troškimo siekti savo idealų, kurių lemtį trikdo nerimstantis, kunkuliuojantis pasaulis. Užverčiame knygą kiek nusiminę, kad tenka per anksti palikti šį nuostabų ir nepamirštamą pasakojimą. Kritikai rašo: „Tai 500 puslapių freska, kurioje susipynusi XX a. Italijos istorija, neišmylėta meilė ir aistra menui.“
Jeanas-Baptiste’as Andrea mūsų skaitytojui jau pažįstamas iš romano „Mano karalienė“ – literatūrinio autoriaus debiuto 2017 m., iš karto pelniusio per dešimtį literatūrinių prizų, tarp jų – ir prestižinį Prix Femina des Lycéens. Jo romanas „Globoti ją“ 2023-iaisiais apdovanotas prestižiškiausia literatūrine Gonkūrų premija (Prix des Goncours).
