Skubiojoje medicinoje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie ne „mažieji dievai“ ir ne stebukladariai, nors jų rankose pacientų likimai ir gyvybės. Ir ne šventieji. Vis dėlto kaip tik jie, nualinti milžiniškų krūvių, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, klystantys, dirbantys už menką atlygį ir kamuojami ydų, skuba padėti kitiems. Mesdami viską ir kiekvienąkart atiduodami dalelę savęs. Jiems nestatomi paminklai ir nesakomos liaupsės. Priešingai... Šiandienos pasaulyje, kur gyvybės gelbėjimas paverstas ligonių kasų apmokama paslauga, o pacientas – ligų klasifikacijos kodu, jie yra leisgyvės, nužmogintos sveikatos sistemos įkaitai ir aukos.
Kokie santykiai tarp gydytojo ir paciento sergančioje, vartotojiškoje visuomenėje? Ką iš tikrųjų išgyvena gydytojai, kaip toli savo darbe jie priversti atitolti nuo Hipokrato priesaikos idealų, kai neišvengiama kasdienybe tampa ne tik ligos, skausmas, kančia, mirtis, bet ir nuopuolis, skurdas, agresija bei smurtas?
Šie pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti ir išgalvoti, tačiau tikrovė yra niūri ir kartais net keistesnė už fantazijas.
Vilius Kočiubaitis (gim. 1963) – vidaus ligų ir šeimos gydytojas. Tris dešimtmečius dirba skubiojoje medicinoje. Dvidešimt metų tarnavo karo gydytoju Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo trijose misijose Afganistane. Romanų „Miestelis, kuris buvo Jo“ (2012), „Afganistano daktaras“ (2017) ir monografijos „Vištytis“ (2015) autorius.
