Portugalų poetas ir prozininkas Fernando Pessoa (1888–1935) – mįslinga asmenybė, neprilygstamas tapatybių kūrėjas. Jis išgalvojo ir Bernardą Soarešą, kuriam patikėjo didžiojo savo sumanymo – „Nerimo knygos“ – autorystę. Šis kūrinys buvo surinktas po rašytojo mirties iš jo paliktų sunkiai įskaitomų rankraščių. Pirmąkart pasirodžiusi tik 1982 metais, „Nerimo knyga“ tapo vienu iš pamatinių portugalų literatūros kūrinių. Ji apibūdinama kaip antiknyga, kaip literatūra anapus literatūros, kaip veikalas be rėmų ir be ribų. Joje F. Pessoos talentas iškyla visa didybe.
Bernardas Soarešas – niekuo neišsiskiriantis tarnautojas, slampinėtojas po Lisaboną. Jis sėdi prie stalo, nepriekaištingai tvarko sąskaitas ir kalba nerimasčių litanijas Nepaguodžiamųjų Guodėjai. Lisabonos ir jo sielos tikrovės susikerta, susilieja, susipina, o Soarešas stengiasi viską fiksuoti su apskaitininko skrupulingumu. Tai intymūs išpažinimai, ties bravūros ar parodijos riba balansuojantys giliaminčiai apmąstymai, grynosios poezijos proveržiai, vaikystės prisiminimai. Postmodernizmas gerokai prieš postmodernizmą. Absurdo teatras iki absurdo teatro. Čia daug kas trikdo, glumina, stulbina, baugina. Kelia nerimą. „Nerimo knyga“!
Vienas iš ryškiausių moderniojo pasaulio tekstų.
Nicholas Lezard, Guardian
Vienas iš didžiausių dvidešimtojo amžiaus literatūros talentų... Ši nuostabi knyga – šedevras.
John Lanchester, Daily Telegraph
Nepaprasta, apsėdanti sapnų, autobiografinių miniatiūrų, literatūros teorijų šukių mozaika. Kur tik mesi žvilgsnį, rasi „turtingas valandas“ ir viliojančias gelmes.
George Steiner, Observer
Tai unikalus šedevras, nes Vakarų literatūroje nėra nieko panašaus… „Nerimo knyga“ buvo skrynioje, kuri galėjo likti neatidaryta. Ačiū dievams, kad taip neatsitiko.
Paul Bailey, Independent
