Kas nutiks mums, tiems, kuriems teko prabanga stebėti, prabanga prisiminti, ką mums daryti su savo praeitimi, kuri pasirodė esanti stipresnė už mus, skardesnė, atkaklesnė?
Rašytojas SERHIJUS ŽADANAS (Сергій Жадан) šiandien žinomas toli už Ukrainos ribų. Ir ne tik dėl meistriškai apie savo visuomenę kalbančių literatūros kūrinių, roko koncertų ar teatralizuotų performansų, bet ir dėl aktyvios paramos karo alinamai tėvynei. O 2024 m. birželį jis išėjo į frontą.
2014-ieji. Pirmoji Rusijos karo prieš Ukrainą vasara. Fronte paskelbiama trumpa pertrauka derliui nuimti – duonos paliaubos. Tačiau paliaubos tariamos – javų laukai liepsnoja.
Pjesės centre – miestas, kurio dalis, sprogus tiltui, lieka atkirsta – be elektros, vandens ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Toje teritorijoje – namas, kuriame du broliai galvoja, kaip palaidoti mirusią mamą. Ir apskritai – kaip gyventi toliau.
Į namus vis užklysta neaiškūs žmonės, o į pokalbius braunasi praeities nuoskaudos. Vienos mirties istorija pamažu virsta ištisos kartos išdavysčių ir nepasitikėjimo istorija. Karas atveria niekada negyjančias žaizdas, jos ir toliau skaudės, keisdamos žmonių, kurie niekada neketino kariauti, gyvenimus.
Skaitydami „Duonos paliaubas“ lietuviai gali atpažinti ir Balio Sruogos „Dievų miško“ humorą. S. Žadano pjesėje juokiamasi, kai nebelieka pasirinkimo ir nėra kur eiti, nors eiti tarsi reikia. Kai žmonės juokiasi tokiose situacijose, jie nenugalimi. Mirtingi, bet nenugalimi.
„Duonos paliaubos“ – aštri, absurdiška, paradoksų kupina pjesė, skirta ir vaidinti scenoje, ir skaityti
