Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.
Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.
Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.
