„Paliekiem paskou tų raidžių pažiūrieti. Jo, tuos bova. HOLLYWOOD, beruods, bova parašyta ton dėiną. Kāp bebūtom, tuos raidis monis neįtikėna. Čiupinieti neteka, bet širdimi jaučiau, ka čysts pulistiruolis arba makrofleksas. Pasivažiniejuom da biški po brungiausių trobų rajonielį. Nieka iš pažįstamų nesutikuom, tai nutariem spausti, kor geriau.“

„A noji?“ – tai žemaitiškas atsiklausimas: „ar gerai?“, „ar ne?“, „ane?“. Pritariant sakoma: „Noji.“

Tomas Šaltmeris, draugams Tomsuons, kilęs iš Telšių, kalba ir rašo tik žemaitiškai, tiksliau, gyvu, savitu pasaulio mačiusiu žemaičių žargonu. Amžių sandūroje 6-erius metus jis gyveno JAV, dirbo senelių prižiūrėtoju, taksistu, langų valytoju, statybininku. Kad nebūtų nuobodu, išmaišė Ameriką automobiliu, apmąstė kultūrinius skirtumus, o apšilęs kojas Čikagoje, savo nuomojamame bute priėmė apie 20 šviežiai emigravusių telšiškių. Smagūs nutikimai ir gyvos įžvalgos nesibaigė ir grįžus į Lietuvą.

Tomsuono istorijos žymi svarbų lietuvių mentalinį lūžį, proveržį į Vakarus. Jose atsiskleidžia tiesus žemaitiškas būdas ir skalsus humoro jausmas. Pasakojimai pulsuoja atvirumu žmonėms, pasauliui ir pasiryžimu pačiam jį pažinti, išliekant savimi, kad ir kas nutiktų. Be susireikšminimo, be falšo.

„Kai teksts skamb kai rokenrols, ne taip i svarbu, ka ne viską supranti, vis tiek pagauni ritmą. Žemaičiai čia testuoj Ameriką, o žemaičių tarmė užsived kai sena galinga „Forda“ variklis, varoms humoru i ramiu susitaikymu su sava i gyvenima ribotumais.“
Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas“ autorius

„Puiki nuotaika garantuota, nes istorijos linksmos, juokingos, įtraukiančios ir užburiančios. Kartais jautiesi kaip filme – įsisodina Tomas į mašiną ir keliauji per Amerikos platybes, o kartais tiesiog stebi jo gyvenimą. Sakiniai trumpi, mintis aiški, humoras britiškas (čia komplimentas!). Sveikinu visus tuos, kurie neišsigąs žemaičių kalbos ir imsis skaityti.“
Jolanta Donskienė