Nobelio premijos laureatas José Saramago pasitelkdamas alegorines priemones savo kūriniuose nagrinėja įvairias šių dienų visuomenės problemas. Romanas „Aklumas“ pasakoja apie epidemiją, kuri apninka viso pasaulio žmones. Gebėjimo matyti praradimas pamina visas per amžius susiformavusias vertybes ir iškelia į paviršių nepatraukliąją žmonijos veido pusę.

Nežinomais metais, nežinomame mieste netikėtai apanka vairuotojas. Tada regėjimo netenka jį apžiūrėjęs gydytojas, po jo – kitas pacientas. Aklumas pradeda sparčiai plisti. Matantieji stengiasi izoliuoti infekuotuosius, pradeda steigti jiems prieglaudas, kuriomis iš pradžių dar rūpinasi, tačiau plintant epidemijai visi ligotieji paliekami likimo valiai. Visuomenę apima baimė ir šokas. Nutraukiamas elektros, vandens tiekimas, į prieglaudas nebevežamas maistas, gatvėse prasideda beprotystė.

Viso to liudininkė – regėjimo nepraradusi moteris. Tačiau bijodama būti atskirta, ji neprisipažįsta, kad mato. Kartu su savo vyru izoliuota prieglaudoje moteris tampa liudininke, pasakojančia apie visuomenės nužmogėjimą, išlendančius skaudulius, aukų ir budelių formavimąsi. Pasakodamas iš pažiūros postapokaliptinę istoriją, autorius kelia daugybę klausimų apie šiuolaikinę visuomenę, kuri vadovaujasi principais „nematau, tai ir neskauda“. Ar aklame pasaulyje įmanoma išlaikyti žmogiškumą? Reginčiai moteriai vis dažniau kyla mintis, kad epidemiją ji daug lengviau išgyventų, jei nematytų, kas darosi aplinkui.

Romanui „Aklumas“ būdingas tipinis portugalų autoriaus José Saramago rašymo stilius. Jis nenaudoja tiesioginės kalbos, dialogus įterpia į tekstą ir tiesiog pradeda didžiąja raide. Rašytojo sakiniai itin ilgi, o vieninteliai naudojami skyrybos ženklai yra taškas ir kablelis. Iš pradžių toks tekstas gali pasirodyti keblus, tačiau José Saramago turi gebėjimą įtraukti į savo nagrinėjamas temas.

José Saramago (1922-2010) – portugalų žurnalistas ir rašytojas apdovanotas prestižine Nobelio premija. Autorius neišgalėjo siekti aukštojo mokslo, todėl amatų mokykloje išsimokslino šaltkalviu. Visgi, gyvenimui jis užsidirbo rašydamas straipsnius į įvairius leidinius. Rašytojas išleido keletą knygų, tačiau didelės sėkmės jos nesusilaukė. Ir tik 1947-tais metais pasirodęs romanas „Terra do pecado” atkreipė skaitytojų dėmesį. Kitos jo knygos buvo populiarios tiek gimtojoje šalyje, tiek pasaulyje. Lietuviškai išverstos knygos – „Aklumas“, „Rikardo Rejišo mirties metai“, „Evangelija Pagal Jėzų Kristų“ (vertinama ypač prieštaringai), „Kai mirtis nusišalina“, „Praregėjimas“ ir „Kainas“.