Sulaukęs keturiolikos metų Anatolijus Kuznecovas savadarbiame sąsiuvinyje ėmė fiksuoti tai, ką žinojo, matė ir girdėjo apie Kyjivo žydų žudynes Babyn Jare, karo belaisvių mirtį, okupantų dirbtinai sukeltą badą, ukrainiečių tremtį į Vokietiją ir gimtojo miesto niokojimą. Šiuos užrašus jis vėliau papildė kitų išgyvenusiųjų atsiminimais ir sukūrė istoriškai vieną tiksliausių bei emociškai paveikiausių Holokausto ir kitų nacių nusikaltimų liudijimų – antitotalitarinį ir humanistinį romaną-dokumentą Babyn Jaras.

Babyn Jaras – tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, ir nuotykinis romanas, ir berniuko brendimo Babyn Jaro šešėlyje istorija. Kasdienybe tapusio karo fone gyvybingasis Tolia mušasi dėl runkelių, parkuose su seneliu renka kaštonus, vagia egles, bando verslauti. Dar jis labai myli katiną Titą ir grumiasi dėl pasmerktų sudeginti knygų.

Sovietmečiu Babyn Jaras buvo negailestingai išcenzūruotas, ištrinta apie ketvirtadalį teksto – vìsos režimui neparankios užuominos. Slapčia į Didžiąją Britaniją išgabentas kūrinio rankraštis buvo publikuotas, kaip ir šiame leidime, pasviru šriftu pažymėjus cenzūruotas vietas.

Vertimą į lietuvių kalbą papildo istoriko Zigmo Vitkaus parengti komentarai ir įvadinis straipsnis. Jame pateikiama autoriaus biografija, aptariama pasaulėžiūra, teksto istorija ir pačiõs masinių žudynių vietos – Babyn Jaro – raida.

Babyn Jaro žudynių istorija kelissyk įvairiais būdais trinta, pamiršta, tiesiogine žodžio prasme sulyginta su žeme. Savo pasakojimą apie Kyjivo žydų katastrofą Anatolijus Kuznecovas kuria neturėdamas modelio, ieškodamas savo būdo sujungti dokumentą ir prisiminimus, žinojimą apie tai, kas įvyko ir ką vėliau pasakojo kiti žmonės. Šiuolaikiniai leidimai, taip pat šis lietuviškasis, pateikia katastrofos kroniką, totalitarinių santvarkų panašumo apmąstymą ir sykiu pasakojimo kontrolės, cenzūros pieštuko dokumentą.

– prof. dr. Natalija Arlauskaitė (VU TSPMI)