„Skylėta atminties skara apsigobus vartau pernykščius lapus, kaip ta žiemos užklupta kuosa. Tarsi pro rūką ryškėja mano artimieji. Girdžiu jų balsus, pokalbių nuotrupas, močiutės pamokymus, užkalbėjimus, prietarus. Rupi jų kasdienybė įsipina į dabartį. Per drangą ar pūgą regiu šilines dzūkes, kelis kilometrus žingsniuojančias į bažnyčią…
Smalsumas, tikėjimas net slogioj kasdienoj padeda įžvelgti nedidelius stebuklus.
Kas būta – atgyja, sužiba, mainosi raštai. Pinasi eilėraščiai iš įvairiaspalvių gijų. Kaip ir gyvenimas. Dėlioju gabalėlį prie gabalėlio, dygsniuoju prabūto laiko skiautinį.“
Zita Mažeikaitė

Zita Mažeikaitė (Gražina Sajienė) – poetė ir vertėja, 1970–1976 m. Vilniaus ir Greifsvaldo universitetuose studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. 1977–1982 m. dirbo redaktore „Minties“ leidykloje. Nuo 1982 m. atsidėjo vien kūrybiniam darbui, daugiausia vertimams iš vokiečių ir švedų kalbų. 1991 m. apdovanota Švedijos rašytojų fondo premija už švedų literatūros sklaidą užsienyje, 1997 m. Šiaurės šalių Ministrų tarybos premija už švedų poezijos vertimus, 2010 m. Švedijos akademijos premija už švedų literatūros vertimus, Salomėjos Nėries premija ir „Poezijos pavasario“ laureatės titulu už eilėraščių rinkinį „Tenoriu būti“, 2022 m. pagerbta LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Autorės poezijai nebūdingas egocentrizmas. Įsiklausymas į aplinkinių likimus, sutapimas su gamtos ritmais padeda sukurti santūrų, keliasluoksnį, būties šviesa paženklintą eilėraštį. „Būta ir palikta“ – penktoji Z. Mažeikaitės eilėraščių knyga.