„Aš ne iš minios“ – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir jos artimųjų prisiminimai, apimantys tris litvakų kartas. Holokausto metais stebuklingai išsigelbėję seneliai, jaunystę koncentracijos stovyklose ir duobėse praleidę tėvai ir jauniausioji – Fainos ir jos pusseserės Sulamitos – karta, pagimdyta išgyvenusių Vilniaus žydų.

Ši knyga „Dainos iš mėlynos užrašinės. Trys litvakų kartos: žydiškos dvasios paveikslas“ – lyg kino kadrų rinkinys, kuriame žodis po žodžio skleidžiasi žydiškos dvasios paveikslas: tai jų kultūra, paveldas, papročiai, šventės, virtuvė, vaikų žaidimai, bendruomeniškas gyvenimas. Tai namai, kuriuose meilė gali būti raikoma kaip duona, kuriuose visada pilna žmonių ir kultūros, kur neskirstoma, kas kieno giminė ar kaimynas, nes kiekvienam yra vietos prie stalo. Drauge tai žmonės, priklausantys tautai, iš kurios istorija pareikalavo nebebūti, kurių net ir labiausiai mylinčiose akyse matyti iš kartos į kartą keliaujantis skausmas, baimė, išgąstis, o kartu – beribė drąsa, ryžtas, veiklumas, nesutramdomas mokėjimas džiaugtis tuo, iš ko susideda paprasčiausia kasdienybė, ir neišsenkantis noras gyventi toliau nepaisant visko.

Šią knygą „Dainos iš mėlynos užrašinės“ verta perskaityti ne tik todėl, kad joje pateikiama sodri, spalvinga, autentiška tikrovė, bet ir kad tai – tarsi gyvenimo dėsnių rinkinys, įkvepiantis siekti, kad baimę visada pergalėtų meilė, atskirumą – susitelkimas; kad nepamirštume kasdien švęsti, jog esame gyvi.

„Kartais manęs paklausia, kodėl aš skiriu šitiek energijos žydų vietos pasaulyje ir istorijoje klausimui, juolab kad didžiosios dalies tautos jau nebėra. Man belieka atsakyti: mano tikslas – saugoti jų atmintį. Mes jau nebeturime savo tėvų žvakidžių, kuriose kiekviena žydų šeima dega Šabato žvakeles. Viena, kas mums liko, – tai atmintis ir pagarba.“
Faina Kukliansky

„Mano mėgstamiausia vieta bute – kampas prie mano lovelės, kur krūvon buvo suversti maišai, virvės ir veltiniai. Kartą vienas giminaitis pamatęs tą kampą pasakė: „For Sibir.“ Tada prilietė pirštu lūpas ir sušnabždėjo: „Tik niekam nesakyk.“ Aš supratau, kad mano kampelis turi pavadinimą, bet tai – paslaptis. Niekam apie tai nepasakojau, tik seneliui. Kampelyje „For Sibir“ sėdėdavau tyliai, ilgai ir kartais verkdavau.“
Sulamita Hulin, Fainos pusseserė