Šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureatė Olga Tokarczuk – ryški, savito sąmojo ir beribės vaizduotės rašytoja. 2018 m. jos romanas „Bėgūnai“ pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker“ premiją. Šiai premijai kūrėja buvo pristatyta ir 2019 m. – romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Romanas „Jokūbo knygos“ – didžiulės apimties epas – rašytojai atnešė prestižinį „Nike“ apdovanojimą (2015) ir tikriausiai nulėmė sprendimą skirti jai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija šį istorinį romaną pavadino rašytojos opus magnum.

„Jokūbo knygos“ mums atveria spalvingą XVIII amžių. 1752 m. į Rohatyną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna, ją lydi poetė Elžbieta Družbacka. Viešnių garbei surengtoje vakarienėje dalyvauja vietos klebonas Benediktas Chmeliovskis – pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygų mėgėjai, greit randa bendrą kalbą.

Kiek vėliau į Podolę atvyksta ir jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos atkeliavusio jaunuolio idėjos netruks supriešinti vietos žydų bendruomenę: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, suburiantis aplink save ištikimus mokinius.

Aštuoni šimtai puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie istoriją ir tautų likimus. Knygoje autorė ne tik itin kruopščiai atkuria barokinės Lenkijos pasaulį, to meto architektūrą, aprangą, žmonių buitį ir santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris greta egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie Švietimo epochos išvakares, autorė ieško atsakymų į klausimą, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas.