„Kol žemė neišdžiūvo“ – įspūdingas, vaizduotę sužadinantis istorinis Fernando J. Múñez romanas apie sudėtingus šeimos santykius, uždraustą aistrą ir meilę savai žemei.

1845 m. Galisija.

Įgijęs teisės mokslų daktaro laipsnį, Andrė de Kastronavėjas grįžta į gimtąjį dvarą. Susitikimas su šeima džiaugsmingas, tačiau didžiausias jo troškimas – pamatyti vos vyresnę tetą Iriją, netikrą tėvo seserį, kurstančią Andrė širdyje toli gražu ne platonišką meilę.

Tuo tarpu negailestingas Ponferados verslininkas donas Isidras Ordasas Kastronavėjų žemėse įrengtose kasyklose užsiima nelegalia veikla, kol ši priveda iki tragedijos.

Kastronavėjų patriarchas donas Dositėjas šito taip lengvai nepaliks, nors jo paties šeimoje ir taip netrūksta tarpusavio konfliktų ir paslapčių.

Kova dėl žemės kontrolės, nepalaužiamo senelio Dositėjo palikimas ir neišvengiama dviejų giminių konfrontacija atskleidžia, kaip šeimos ryšiai gali būti ir palaiminimas, ir prakeiksmas, kaip ištikimybę gali greitai pakeisti išdavystės, kaip akimirksniu dūžta širdys ir negailestingai pareikalaujama aukų. O norint nutraukti užburtą nesutarimų ratą prireiks kraujo, drąsos ir nepajudinamos meilės.