„Tai ir yra apsėdimo pradžia, pirmasis prisilietimas: ar sąmoningai ir atvirai įsileidžiame į vidų, ar nepastebime, kaip kažkas ten prasmuko be mūsų žinios. Apsėdimo užkratas gali būti visur, nors tai vadintume nuoširdžiu susižavėjimu, meile, įkvėpimu.“
Lilimų knyga II. Apsėdimai

Filosofo prof. Gintauto Mažeikio antrame romane „Lilimų knyga 2. Apsėdimai“ apmąstomas apsėdimas kaip reiškinys. Kalbama ne tik apie demonų ar kitų būtybių (lilimų) apsėdimus, bet ir konstatuojama, kad mes visą laiką esame apsėsti – idėjų, ideologijų, svaiginami ir veikiami meno kūrinių, kitų žmonių. Apsėdimai gali būti malonūs, nepastebimi, trokštami, netikėti. Apsėstasis netgi gali pasisavinti apsėdusįjį. Vienas apsėdimas gali apsaugoti nuo kitų apsėdimų. Gyvenimas yra kelionė nuo vieno apsėdimo prie kito. Nebūti niekieno apsėstam – tai iliuzija.

Pirmoji „Lilimų knyga“ pasibaigia drama: dingsta šėlo būtybė lilimė Odė, o jos mylimojo Palinuro siela plyšta pusiau. Viena dalis lieka su leisgyviu Palinuru, o kita apsėda Žemėje gyvenantį lietuvį teatro dailininką Matą. Eina 1958-ieji, jis gyvena JAV su vudu žyne Folu, vartoja haliucinogenus, o tai itin trukdo išlaisvinti lilimą iš apsėstojo. Padėti gali Mato brolis Liūnas, o jis kaip tik ieško Mato, tik visai kitame pasaulio krašte – Vorkutoje. Ten pat dėl Liūno kaltės ištremta ir jo mylimoji, būrėja Agota. Matas, Liūnas, Agota ir Palinuras gali susitikti tik nusileidę iki tarpinės būsenos, žẽmių. Žẽmiai – tai daugiasluoksnės sielų būklės, kurias pasiekus vieni pasauliai persilieja į kitus. Romanas kalba apie skirtingus tuo pačiu metu egzistuojančius ir vienas kitą veikiančius fizinio ir dvasinio pasaulio lygmenis, vudu apeigas, okultizmą, teatrą ir gilias istorines žaizdas.

Gintautas Mažeikis (gim. 1964 metais Vorkutoje) – filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, išleido 9 knygas, tarp jų „Renesanso simbolinis mąstymas“ (1998), „Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“ (2012), „Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės“ (2013), „Lilimų knyga I. Akmentakiai“ (2025).

„Romanų ciklas „Lilimų knyga“ yra ne psichodelinis (apie psichikos nukrypimus), o psichedelinis (apie įvairių būtybių sielų nukrypimus). Skirtingi pasauliai – Žemės, Evestros, Babilono, Žiojės, Miegančių teatrų salos, Traramės ir kiti suprantami kaip sielų būsenos. Atstumo tarp pasaulių nėra, tai ne astronominis faktas. Kalbama apie sielų būkles, kurios matuojamos ne metrais, o patyrimo intensyvumu. Todėl vienos būtybės gali apsėsti kitas įvairiu laipsniu, jei tik jos moka naudotis perėjimais – žẽmiais, jei išsiugdo plačias, gilias, atviras vidines tikroves. „Lilimų knygos“ neturi nieko bendra su klasikine moksline fantastika, tačiau atstovauja naujosios keistosios literatūros žanrui ir kartu yra mitokūra ir mitopėja (mitosklaida). O kadangi knygose daug kalbama įvairiausio okultizmo temomis, galima sakyti, kad tai yra keistojo okultizmo romanai. Knygoje veikia kai kurie mechanizmai, aprašyti poststruktūralizmo filosofijoje: išteritorinimas, išerdvinimas, kūnai be organų, antipsichatrija sąsajoje su ezotericizmu.“