Aš esu Anė Vilks. Tavo…
– Žinau. Mano didžiausia gerbėja.
– Taip, – šypsodamasi patvirtino ji. – Teisingai.

Polas Šeldonas galvojo, kad pagaliau yra laisvas. Jis ką tik nužudė Mizerę Častein. Padaręs tai pajuto palengvėjimą ir džiaugsmą. Mizerė – pagrindinė jo romantinių bestselerių serijos veikėja, sukrovusi jam turtus. Bet dabar ji mirusi. Ir Polas gali pradėti rašyti rimtus kūrinius.

Ambicingus Polo planus pakoreguoja automobilio avarija. Sukaustytas įtvarais ir kamuojamas pragariškų skausmų jis atsipeikėja Uoliniuose kalnuose stovinčiame nuošaliame name. Šis, kaip netrukus paaiškėja, priklauso jo gelbėtojai Anei Vilks.

Geroji žinia, kad Anė anksčiau dirbo slauge ligoninėje ir namuose turi neišsenkančias skausmą malšinančių vaistų atsargas. Blogoji – ji nuo seno yra didžiausia Polo gerbėja. Ir, išsiaiškinusi, kaip Polas pasielgė su Mizere, moteriškė neapsidžiaugia. Greičiau jau atvirkščiai…

Anė reikalauja, kad Polas pratęstų pasakojimą apie Mizerę, parašydamas naują romaną. Patį geriausią ir skirtą tik jai vienai. Prie vežimėlio prikaustytas ir be vaistų gyventi negalintis vyras pateko į rimtą bėdą. Anės spaudimas yra labai atkaklus ir žiaurus. Tačiau rašytojai taip pat turi savų ginklų.

1987 m. dienos šviesą išvydęs kultinio siaubo istorijų kūrėjo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) pasakojimas „Mizerė“ apie žymų rašytoją, tapusį savo didžiausios gerbėjos įkaitu, iš karto įsitaisė perkamiausių knygų sąrašų viršūnėse. Kupina įtampos, įtraukianti ir pašėlusiai baugi istorija tapo dar vienu daugelio mėgstamos Kingo kūrybos perlu, o romano motyvais sukurtas filmas „Mizerė“ 1991 m. sulaukė didelės komercinės sėkmės ir visuotinio kritikų pripažinimo.

„Vienas iš puikiausių kada nors parašytų siaubo trilerių, gal net pats geriausias Kingo romanas.“
The Guardian