„Narcizas ir Auksaburnis“ – dviejų draugų istorija. Jie visiškai nepanašūs: dvasiai tarnaujantis asketiškasis Narcizas ir gyvybingumu bei žydinčia pilnatve apdovanotas Auksaburnis. Vienam gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, antram – užtrokšti beorėje erdvėje. Tačiau jų kūniškos ir dvasinės prigimties prieštaravimus jungia ir bendri bruožai: abu yra kilnūs, abu ryškiai skiriasi nuo kitų gabumais ir abiem likimas yra skyręs ypatingą misiją.

IŠTRAUKA

Septintas skyrius

Virš laukų sklindant vėsai ir mėnuliui valanda po valandos kylant vis aukščiau, įsimylėjėliai gulėjo švelniai apšviestame guolyje, įsitraukę į savo žaidimus, kartu užmigdami ir snausdami, pabudę vėl atsigręždami ir mėgaudamiesi viens kitu, susipindami ir vėl užmigdami. Po paskutinių glamonių jie gulėjo išsekę, Liza giliai įsirausė į šieną ir alsavo dejuodama, Auksaburnis gulėjo ant nugaros nejudėdamas ir ilgai spoksojo į blyškų mėnesėtą dangų; abu apėmė didelis liūdesys, gelbėjosi nuo jo miegu. Jie užmigo kietai ir nusiminę, miegojo godžiai, lyg paskutinį syk, tarsi būtų pasmerkti amžinai budėti ir per tas valandas turėtų iš anksto sugerti į save visą pasaulio miegą.

Pakirdęs Auksaburnis pamatė, jog Liza tvarkosi juodus plaukus. Jis valandėlę žiūrėjo į ją, išsiblaškęs, dar pusiausnūda.

– Tu jau pabudai? – paklausė jis pagaliau.

Ji staigiai atsigręžė į jį tarsi išsigandusi.

– Man jau reikia eiti, – pasakė ji kiek prislėgta ir sutrikusi. – Nenorėjau tavęs pažadinti.

– Bet aš pabudau. Mums jau reikia eiti? Mes juk benamiai.

– Aš benamė, – atsakė Liza. – O tavęs laukia vienuolynas.

– Aš nebegrįšiu į vienuolyną, aš toksai kaip tu, aš vienas kaip pirštas ir neturiu tikslo. Aš, aišku, eisiu su tavim.

Ji nukreipė akis į šalį.

– Auksaburni, tu negali su manim eiti. Man reikia grįžti pas savo vyrą; jis mane muš, kad visą naktį nebuvau. Aš sakysiu, kad pasiklydau. Bet jis, žinoma, netikės.

Tą akimirką Auksaburnis prisiminė, jog Narcizas šitai buvo sakęs iš anksto. Taigi taip dabar ir buvo.

Jis atsistojo ir padavė jai ranką.

– Aš apsirikau, – pasakė jis, – aš maniau, kad mudu liksim kartu. Bet negi tu iš tiesų norėjai palikti mane miegantį ir nueiti neatsisveikinusi?

– Ak, aš maniau, kad tu supyksi ir galbūt muši mane. Kad vyras mane muša, tai nieko, aš pri-pratusi. Bet aš nenorėjau, kad ir tu aptalžytum.

Jis suspaudė jos ranką.

– Liza, – pasakė jis, – aš tavęs nemušiu, nei šiandien, nei kada nors vėliau. Gal tu geriau eitum su manim, užuot grįžusi pas savo vyrą, kuris tave muša?

Ji smarkiai trūktelėjo ranką, norėdama išsilaisvinti.

– Ne, ne, ne, – sušuko verksmingu balsu.

Puikiai suvokdamas, kad jos širdis bėga nuo jo ir kad jai geriau kito smūgiai negu jo malonūs žodžiai, paleido jos ranką, ir tada ji ėmė verkti. Visgi leidosi bėgti. Nudūmė, delnais dangstydama šlapias akis. Jis daugiau nieko nesakė ir tik žiūrėjo jai pavymui. Jam buvo gaila jos, kad ji dabar bėga šalin per nušienautas pievas, šaukiama ir traukiama kažkokios jėgos, nežinomos jėgos, kurią jam reikės suvokti. Jam buvo gaila jos ir kartu truputį gaila savęs; jam, atrodo, nepasisekė, vienas ir kiek kvailokai jis dabar sėdėjo čia, apleistas, paliktas. Kartu jis vis dar tebesijautė pavargęs ir mieguistas, dar niekada nebuvo taip nuilsęs. Vėliau turės į valias laiko jaustis nelaimingas. Ir jis vėl užmigo, atsitokėjo tiktai tada, kai ėmė kaitinti aukštai pakilusi saulė.

Dabar jau buvo pailsėjęs, skubiai pašoko, nubėgo prie upelio, nusiprausė ir atsigėrė. Ir jį užplūdo atsiminimai, kaip nematyti žiedai kvepėjo šios nakties meilės valandų paveikslai, atgijo daug malonių švelnių jausmų. Jis mąstė apie juos, ėmęs žvaliai žingsniuoti tolyn, viską darsyk patyrė, nesiliovė mėgautis, justi ir čiuopti dar ir darsyk. Kiek svajų jam išpildė ta svetima saulės nurusvinta moteris, kiek žiedų privertė išsiskleisti, kiek smalsumo ir ilgesio nuslopino ir kiek pažadino!

Prieš jį dryksojo laukas ir dykvietė, išdžiūvęs pūdymas ir tamsus miškas; už jų, matyt, ras kiemų ir malūnų, kaimą, miestą. Pirmąsyk prieš jį pasaulis buvo atviras, atviras ir laukiantis, pasirengęs jį priimti, džiuginti ir skaudinti. Jis nebebuvo mokinys, žiūrintis į pasaulį pro langą, jo žygis buvo nebe pasivaikščiojimas, būtinai pasibaigiąs sugrįžimu. Šis didelis pasaulis buvo tapęs tikrove, jis pats buvo to pasaulio dalis, jame slypėjo jo paties likimas, dangus buvo ir jo dangus, oras – ir jo oras. Mažas jis buvo tame pasaulyje, mažas bėgo kaip kiškis, kaip vabalas per žydrą ir žalią begalybę. Čia varpas nežadino keltis, eiti į bažnyčią, į paskaitas, pietauti.