(Ne) paskutinis veiksmas

O juk suprantu, kad dabar pats geriausias laikas pajusti save. Galų gale susipažinti su savimi. Ta pažintis prasidėjo seniai, kai išėjau iš teatro (2003 m.) ir pamažu pamažu, sunkiai, lėtai artėju į tylą ir įsiklausymą, kas ten manyje (ir pasaulyje) darosi. Nelengva. Nelabai malonu. Netgi skausminga. O buvo gera galvoti tik apie vaidmenis, darbus, keliones, gastroles. Visą laiką skirti kam tik nori, tik ne savęs pažinimui.

(NE)PASKUTINIS VEIKSMAS – jau vienuoliktoji aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinių esė knyga, savotiškas dienoraštis. Išorinių įvykių čia nedaug, o štai progų apmąstyti vertybes ir drastiškai pasikeitusį pasaulį – daugybė. Vos spėji paskui Doloresą.

Autorė sukūrė jai vienai būdingą pasakojimo manierą – ji kalba atvirai ir drąsiai (daugelis būtų linkę nutylėti pasaulio ir žmonių netobulumą), su didele autoironijos doze. Nemitologizuoja praeities, nevirkauja dėl praėjusių šlovės akimirkų ir pasikeitusio gyvenimo, kurio šurmulį keičia prisiminimai ir knygos, sūnaus Tomo atvežtos į namelį prie ežero.

Kadaise čia, Labanoro girioje, Viktoro Šinkariuko pastatytoje trobelėje, tik vasarota.
Dabar čia gyvenama jau ne tik vasaros mėnesiais: giria, ežeras tampa didžiojo aktorės uždavinio – savęs atradimo – scenovaizdžiu.

Metas didžiajam širdies monologui. Uždanga vėl kyla.