Paveldėtojai

„Paveldėtojai” yra antrasis britų rašytojo, Nobelio premijos laureato Williamo Goldingo romanas, pirmą kartą leidyklos „Faber & Faber“ išleistas 1955 metais. Pats autorius jį vadino mylimiausiu savo kūriniu, jį labai gerai vertino ir literatūros kritikai, įžvelgę „Paveldėtojų“ filosofinėje koncepcijoje tęsinį tų idėjų, kurios buvo išsakytos pirmajame ir garsiausiame Williamo Goldingo romane „Musių valdovas“.

Tyrėjai romaną „Paveldėtojai” mato dvejopai – iš vienos pusės akivaizdus ryšys su jau minėtu „Musių valdovu“, iš kitos jie įžvelgia polemiką su Herberto Velso „Istorijos apybraiža“, kuriame pateikiamas optimistinis ir racionalistinis žvilgsnis į žmonijos istoriją. Goldingas kadaise prisiminė, kad jo tėvas, racionalizmo šalininkas, Velso veikalą vadino „paskutinės instancijos tiesa“. Savo ruožtu, amžininkai iš „Times Literary Supplement“ pastebėjo, kad abu kūriniai šiek tiek artimi stilistiškai.

Romano „Paveldėtojai“ siužetas aprašo neandertaliečių porą, gyvenančią ramų, taikų, naivų, beveik žmogišką gyvenimą, kurį sunaikina mūsų protėviai homo sapiens – geriau išsivystę atėjūnai, turintys ugnį, tobulesnius įnagius ir laukinę, žiaurią prigimtį. Išradingai pasakodamas istoriją neandertaliečių akimis, W. Goldingas nagrinėja mūsų civilizacijos užuomazgas, mūsų prigimtyje glūdinčią prievartą ir jos padarinius žmonijai. Šiandien, virš pasaulio kaupiantis nepakantumo ir agresyvumo debesims, šis romanas tampa itin aktualus, nes ieško atsakymo į klausimus: kas esame, kur einame ir kur galime atsidurti.

Romane rašytojas naudoja turtingą ir intensyvią simbolių bei metaforų kalbą. Vienas iš svarbiausių simbolių, užimantis ypatingai svarbią vietą pasakojime, yra vanduo. Vanduo nuneša mirusios senutės kūną, vanduo skiria neandertaliečius nuo salos, kurioje yra „kiti”. Romane ypač svarbus „krentančio vandens”, krioklio, įvaizdis, įteikiantis skaitytojui romano filosofijos supratimo raktą. Pirmą kartą šis įvaizdis atsiranda romano pradžioje, kai neandertaliečių grupė beveik priartėja prie savo vasarvietės. „Krentančio vandens” triukšmas nutraukia pokalbius ir priverčia klajoklius sustingti iš baimės ir susižavėjimo.
Krioklys romane atsiras dar ne kartą. Ir kuo baisesnės scenos, kuo labiau jie supranta naujuosius žmones ir suvokia savo artėjančią pražūtį, tuo labiau kriokia krioklio vanduo. Tas vanduo, kurio neandertaliečiai neįstengė peržengti, o homo sapiens tai padarė, nes matė ne simbolį, o kliūtį.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka