Jaunas Klaipėdos žurnalistas, policijos pagautas su maišeliu žolės, sutinka imtis neaiškios užduoties ir pėsčiomis keliauti į karinio perversmo apimtą Rusijos Kaliningrado sritį. Nors sumanymas net ir prisirūkusiam skamba absurdiškai, tačiau bausmės ir gėdos baimė išgena jį pamario kontrabandininkų keliais į aną Nemuno krantą. Tik prasiblaivęs ima suvokti, jog sutiko leistis į sunkiausią gyvenimo kelionę, iš kurios, jei ir grįš, tai dar vienišesnis.

Romane „Pragaro vartai“ pasakojama apie jauno tėvo pastangą prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir karu apnuodyto pasaulio. Suvokęs, jog nebetaps žurnalistikos didžiūnu, bijodamas sūnų akyse tapti amžinai suirzusiu skriaudiku, jis palieka šeimą, darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį. Užsidaręs vaikystės namuose desperatiškai stengiasi peržaisti kadaise patirtą saugumo ir nerūpestingų dienų jausmą, tačiau net ir čia nepavyksta pasislėpti nuo atsakomybių, karo ir mirties.

„Pragaro vartai“ – penktoji Dovydo Pancerovo (g. 1987 m.) knyga. Norėdamas dėmesį sutelkti į šio romano rašymą, 2023 m. autorius paskelbė pasitraukiantis iš aktyvios žurnalistikos. Ankstesnės jo knygos „Kiborgų žemė“, „Medžiojant tėvą“, kartu su Birute Davidonyte parašytos „Kabinetas 339“ bei „Pranešėjas ir Prezidentas“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įvertinimų.

„Dovydo Pancerovo knygą „Pragaro vartai“ galima skaityti keliais būdais – paprastai, kaip nuotykių romaną, arba kaip liudijimą apie žmogaus egzistencinę kelionę – per kančią, per apsivalymą į suvokimą ir brandą. Knygoje vizijos persipina su dokumentiškai tikslia tikrove, distopija su realiu gyvenimu. Skaitytojas po viršutiniu knygos pasakojimo sluoksniu ras jautrią istoriją apie atsisveikinimą su vaikiškumu, iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, įvykstančią įprastu žmonių padermei būdu – per netektį.“
Gintaras Grajauskas