Tautos šauklys, dainius, žadintojas. Dažnai šie nuvalkioti apibūdinimai – tai viskas, ką žinome apie vieną garsiausių Lietuvos istorijos asmenybių Maironį. Jis mums yra tapęs patriotiškumo, lietuvybės bei pareigos simboliu, tačiau tikrame poeto, kunigo gyvenime netrūko triukšmingų menininkų susibūrimų, moterų draugijos, meilės istorijų ir garbės troškimo. Galbūt metas savo didvyrį pažinti iš naujo?

„Kartą žiūrėdama į prieš muziejų sėdintį granitinį Maironio paminklą supratau, kad jis per tiek metų pavirto šalta akmenine skulptūra, tam tikra ikona. Todėl mano siekis buvo suteikti klasikui gyvybės, kad žmonės labiau pamiltų Maironį, susidomėtų, pamatytų, kad jis buvo labai žemiškas, kad darė tas pačias klaidas, turėjo tų pačių aistrų, jį daug kas kankino, kad troško ir garbės, ir dėmesio, norėjo aukštų apdovanojimų, kad norėjo gyventi nesuvaržytas. Bet, kita vertus, jis buvo poetas, menininkas, komplikuota asmenybė, kuri savo eilėraščiuose labai kankinosi. Ši knyga tarsi bandymas suteikti klasikui dar vieną gyvenimą.“ – Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Aldona Ruseckaitė – poetė, prozininkė, muziejininkė. 1978 m. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Daug metų dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, buvo ilgametė jo direktorė. Nuo 1993 m. A. Ruseckaitė yra Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto dekanė, Tarptautinės muziejų tarybos narė, nuo 2019 m. – Lietuvos muziejų asociacijos garbės narė, nuo 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Rašytoja yra aštuoniolikos knygų, tarp jų – penkių biografinių romanų („Žemaitės paslaptis“, „Dūžtančios formos“, „Padai pilni vinių“ „EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“) autorė. Už savo veiklą ir kūrybą pelnė valstybinių ir literatūros apdovanojimų, tarp jų – B. Brazdžionio, J. Aisčio, G. Petkevičaitės–Bitės, Žemaitės, S. Neries literatūrines premijas.