Knygutės „Šluba antis, akla višta“ pavadinimas nelabai linksmas, bet joje pasakojama istorija iš tiesų smagi. Ji apie drąsą, tikrą draugystę ir slapčiausius mūsų norus. Apie nuotykius, ieškant atsakymų į didelius klausimus.

Ančiai reikia ramento, nes dešinė jos koja nesveika. Ji jaučiasi vieniša, nėra mačiusi nieko, tik savo kiemą, bet bijo jį palikti ir žvilgtelėti, kas yra už tos aukštos tvoros. Netikėtai iš už kampo išdygusi višta, pasirodo, akla. Tačiau dėl to visai nenusimena, jaučiasi esanti pilna jėgų. „Nieko nebijau, nes nieko nematau.“ Ji įkalba baikščią antį leistis į kelionę – į tokią vietą, kurioje pildosi visi slapčiausi norai. Antis bus vištos akys, o višta atstos ančiai ramentą. Jos skirtingos, dažnai pasiginčija, bet jų bendrystė vis stiprėja. Kai juodvi kartu, jokios negalios nemaišo. Antis net pasiryžta skristi, o neregė višta visą kelionę išgyvena kaip filmą. Juk esmė – tiesiog turėti gerą draugą. Ir tikslą. Jų tikslas yra kelionė, kuri, nepaisant visų baimių, įkvepia smalsauti, patirti, tikėti sėkme ir galiausiai suvokti, kas yra svarbiausia.

Rašytojas Ulrich Hub stengiasi viską pasakoti kuo paprasčiau, kad kiekvienas vaikas lengvai suprastų jo žinutę ir net juoktųsi. Pasak Hubo, jį, kaip autorių, labiausiai džiugina vaikų juokas.

Literatūros specialistai rekomenduoja knygutę „Šluba antis, akla višta“ perskaityti ne tik mokinukams, bet ir daugiau patyrusiems mąstantiems vyresnėliams.