Seichō Matsumoto – Akutagawos premijos laureatas, garsiausias Japonijos detektyvo žanro kūrėjas.

„Nepamirštamas, hičkokiškas, velniškai gerai supinto siužeto kriminalinis romanas, parašytas švaria, elegantiška kalba.“
Paula Hawkins, trilerio „Mergina traukinyje“ autorė

Uolėtoje Kašii lagūnoje, auštant žvarbiam rytui, skubėdamas į darbą darbininkas aptinka du kūnus. Jaunos poros drabužiai – nepriekaištingai tvarkingi, nematyti jokių grumtynių pėdsakų, o mirusiųjų veidai – rožinio atspalvio. Šalia guli apelsinų sulčių buteliukas. Atvykę policininkai neįžvelgia nieko įtartino. Visi požymiai rodo, kad tai – cianido su sultimis išgėrusių įsimylėjėlių savižudybė. Todėl tyrimas greitai nutraukiamas.

Tačiau detektyvas Torigai ir jaunasis jo kolega iš Tokijo Mihara įtaria, kad ne viskas taip paprasta. Kartu jie pradeda narplioti šį unikalų ir kruopščiai suplanuotą nusikaltimą. Tyrėjai pasikliauja savo intuicija, pastabumu, logika ir… traukinių tvarkarščiais. Pamažu linijomis jungiant atskirus įvykių taškus ima aiškėti visiškai netikėtas ir pribloškiantis vaizdas.

Seichō Matsumoto vadinamas Japonijos Agatha Christie.„Taškai ir linijos“ – rašytojo šedevras, japonų kriminalinės literatūros klasika. Meistriškas kūrinys apima visas autoriaus svarbiausias temas ir motyvus, atskleidžia nepaprastą žmogaus psichologijos išmanymą ir gebėjimą kurti daugialypius personažus. Dėl sudėtingo psichologinio, beveik hičkokiško pasakojimo pobūdžio rašytojo detektyvai – labai kinematografiški. Ne vienas jų, taip pat ir „Taškai ir linijos“, buvo ekranizuotas. S. Matsumoto gebėjimas giliai perprasti žmogaus prigimtį ir nusikaltimui suteikti socialinį kontekstą atveria ypatingai autentišką pokario Japonijos visuomenės vaizdą.

Žmogaus mąstymą nepastebimai veikia išankstinės nuostatos, todėl kartais tiesiog ko nors nepastebime, manydami, kad tam tikri dalykai yra savaime suprantami. Būtent čia ir slypi pavojus. Ši lėtinė „sveika nuovoka“ dažnai sukuria akląsias zonas.