Aš esu Greta. Augau Panevėžyje prie Petro ir Povilo bažnyčios. Ten važinėjau „Volga GAZ 24“, kuri anksčiu priklausė D. Banioniui, vėliau vienam mafijozui, paskui mano dėdei. Irklavau baidarę Nevėžyje, pamokas ruošiau senosiose kapinėse su cigarete dantyse, apsupta nebeskraidančių, iš lizdų išmestų varnų. Mokiausi mergaičių gimnazijoje, po to studijavau teologiją, o baigiau teatro režisūrą. Nors gyvenime atlaikiau ne vieną kovą už savo gyvybę ir žmogaus teises – mano bandymas dirbti nuoseklų, valstybinį darbą baigėsi po mažiau nei trijų mėnesių ir niekada nepasikartojo. Žiemą, kai tamsa Lietuvoje tampa nepakeliama, išvykstu gyventi į Braziliją. Kitu laiku gyvenu Vilniuje ir Valėnų vienkiemyje, kuriame praeitą žiemą likau ir parašiau šią knygą. Į ją sudėjau savo pasakas, vizijas ir kerėjimus apie moteris, pokalbius su mirusiais, du medinius bajerius Sevilijoje, Kristaus konfliktą su santechnikais, rudimentine aureole apsisupusios išmatos kritiką, mirtį, kuri yra morka, ir taip toliau. Dabar vėl artėja žiema. Prisirinkau kaulų. Liksiu Lietuvoje, rekonstruosiu skeletus ir melsiuosi.

Greta Gudelytė

Leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse 2024 m. Greta Gudelytė laimėjo pirmąją vietą.

Knygos viršelyje panaudota Ievos Trinkūnaitės iliustracija.