Amžių paslaptis – tavo rankose.

1925 m. Roberto Collierio parašytoje knygoje „Amžių paslaptis“ atskleidžiama paslaptis, glūdinti šimtmečių literatūroje, įvairiose religijose ir filosofijose – tai, kas perduodama iš kartos į kartą, kas buvo paslėpta, pamesta, pavogta, parduota, tai, kas tebėra aktualu ir vertinga šiandien.

Ši knyga įkvėpė tūkstančius žmonių pasaulyje siekti to, kas kitiems atrodė neįmanoma. Atskleista amžių paslaptis ir tau gali padėti geriau suprasti savo galimybes, išsiaiškinti, kaip pasitelkus ir išnaudojant savyje glūdinčią beribę energiją gauti viską, ko trokšti.

Nuo pat pradžių pradžios iki šiol klesti ir išlieka tie, kurie nuolat AUGA. Ateitis priklauso nuo tik tavęs.

PRATARMĖ

Jei pinigų turėtumėte daugiau nei laiko, milijonų daugiau, nei pajėgtumėte sugalvoti, kur juos išleisti, kokią filantropinę veiklą rinktumėtės? Bibliotekas? Ligonines? Bažnyčias? Namus akliems, suluošintiems, o gal seniems žmonėms? Aš rinkčiausi „namus“, bet ne senoliams ar ligoniams, o jaunoms susituokusioms poroms!

Dažnai pagalvoju, kad jei kada nors pateksiu į „milijardierių filantropų“ klasę, norėčiau įsteigti fondą, skirtą padėti jaunoms susituokusioms poroms pirmaisiais ar antraisiais vedybinio gyvenimo metais, ypač antraisiais, kai užklumpa tikrosios bėdos. Įsivaizduokite merginą ir vaikiną, jų jaukų lizdelį, o tada dar guvų ir sveiką kūdikį – kas gali būti džiugesnio prie Dievo žalio pakojo. Tačiau jei kūdikis ne sveikas, o irzlus ir ligotas, motina išsekusi ir pervargusi, tėvas susirūpinęs, nusivylęs ir prislėgtas, nėra nieko liūdnesnio.

Slaugė mėnesiui, kelios savaitės pajūryje ar kalnuose, didžiulės sąskaitos už gydymą apmokėjimas – bet kuris iš šių dalykų šiai mažytei šeimai reikštų I-Š-G-A-N-Y-M-Ą. Bet ar jie to sulaukia? Retai! O priežastis? Jie nėra pakankamai neturtingi, kad gautų labdarą. Ir nėra pakankamai turtingi, kad patys galėtų sau tai leisti. Jie priklauso tai didžiulei „viduriniajai klasei“, kuriai tenka prisiimti tiek vargšų, tiek turtingųjų naštą – paimti tai, kas liko.

Būtent jiems noriu skirti šią knygą. Jei negaliu padovanoti bibliotekų ar universitetų, manau, galiu atskleisti, kaip gauti nuostabių dovanų patiems.

Tiems vyrams ir moterims nereikia nei „labdaros“, nei užuojautos, jiems tereikia įkvėpimo (ir galimybės), priverčiančio veikti ir patiems susikurti galimybę. O juk tai ir yra didžiausias gėris, kokį galima suteiki. Retas vertina nemokamas dovanas. Žmonės panašūs į tą vyrą, kuris, iš besižavinčių miestiečių gavęs dovanų laikrodį, kritiškai jį apžiūrėjo ir paklausė: „O kur grandinėlė?“

Tačiau kiekviena jauna pora išskėstomis rankomis priimtų metodą, leidžiantį patiems pasirūpinti sėkmės įrankiu, kurio troško, bet beveik liovėsi tikėtis. Tada ir „meilės trikampiai“ taps reti, kaip šiandien dažni, nes vyras ir žmona kartu sieks ne tik šeimos laimės, bet ir sėkmės versle.