Ji verkia ir aklasis palytėdamas ją sako nesijaudinti, jeigu baisu. Ji nuirkluoja į jūrą ir ten praleidžia dieną, kol pripranta prie sūraus skonio burnoje ir prie viso to atsiveriančio pločio. Troškimas keliauti į miestą susaisto jos širdį su protu. Ji įlips į laivą ir išplauks į kitą, dar neatrastą pasaulį. Burės prisipildo vėjo, teka saulė. Dabar ją supa tik vanduo. Aišku tik viena – kelio atgal nebėra.

Džanetei vaikystėje leidžiama skaityti tik Bibliją. Jos mamai galios ir saugumo teikia griežta religinė bendruomenė – apie ją sukasi visas šeimos gyvenimas. Už bendruomenės ribų – šėtono valdos. Džanetė jaučiasi Dievo išrinktąja, ją auklėja kaip būsimą misionierę. Tačiau šis planas žlunga, kai paauglystėje ji įsimyli merginą ir taip sukelia baisų skandalą. Nepadeda net egzorcizmas. Aiškus ir nuspėjamas pasaulis sugriūva visam laikui.

Autobiografiniais faktais grįstas romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ pasakoja apie jaunos asmenybės drąsą rinktis savąjį kelią ir išsivaduoti iš kitų žmonių lūkesčių. Knygoje ironiškai, bet su meile kalbama apie probleminius santykius su valdinga mama, apie tikėjimą – Dievu, savimi ir ryšiu su kitu žmogumi. Didžiosios Britanijos rašytojos Jeanette Winterson kūrinys laikomas LGBT literatūros klasika, nors pati autorė sako: „Niekados nesupratau, kodėl heteroseksualų parašyta literatūra skirta visiems, o ta, kurioje yra homoseksualių išgyvenimų, – tik gėjams ir lesbietėms.“