„Ilgesys ir eglutės” – atvirukų knyga, kurioje visi visų ilgisi ir iš ilgesio vieni kitiems rašo. Čia kiekvienas turi kūną ir balsą, todėl daiktai atvirai kalbasi su reiškiniais, miškai su elniais, žmonės – su miestais ir horizontais. Knygoje į absurdo ir nonsenso foną, į filosofuojančių vėžliukų ir lempučių peizažą pamažu liejasi giliausios žmogiškos patirtys. Autentišką naratyvą pasakoja paveikslai, su tekstais flirtuojantys, juos ironizuojantys arba atvirkščiai – perteikiantys jausmus, kuriems išsakyti tinkamų žodžių nėra. „Ilgesys ir eglutės” – tai diena po dienos, kai mes paprasčiausiai bandome vieni su kitais pasikalbėti.

„Socialinis nerime,

ką tik prisiminiau, kaip niekada nemokėjau užkalbinti žmogaus, kaip nemokėjau nuo pat gimimo, nes buvau nekalbus, arba mažakalbis, kaip sakydavo tėtis pirmu atveju ir motina antru. Ir aš pradėjau mokytis užkalbinti žmogų, mokiausi mokiausi, Vokiečių gatvėje, jeigu žinai, Vilniuje. Ir keletą kartų patyriau sėkmę: žmonės paprasčiausiai atsakydavo man, kiek yra valandų, nė kiek manimi nepasišlykštėję ir net nežengtelėję atgal, neužsikosėję. Atsakydavo tiesiog kaip normaliam žmogui. Ir tada prisirišau prie Vokiečių gatvės, ji virto man miestu, kuriame aš moku užkalbinti žmogų.
Su šituo Vokiečių gatvės jausmu iškeliavau į platųjį pasaulį, į Trakų gatvę. Ir ūmai vėl prisiminiau, kad niekada nemokėjau užkalbinti žmogaus. Trakų gatvė tiesiog sutraiškė mano ką tik užgimusią laisvos ir išdidžios asmenybės liniją.

Neramus žmogus”