Ši daugiau nei prieš šimtą metų parašyta knyga „Kelionė į Tilžę“ nė iš tolo neprimena nuobodžios klasikos – tai nepaprastai gyvos, jausmingos ir atmosferiškos istorijos apie jau išnykusį pasaulį, Mažąją Lietuvą, ir jame gyvenusius žmones, lietuvininkus, jų dramas, meilę, svajones, praradimus ir mažas pergales.

Siužetų savo istorijoms autorius sėmėsi iš tikro gyvenimo, iš realybės, kurioje susitiko ir maišėsi vokiškasis miesto ir lietuviškasis kaimo pasauliai, nueinantis tradicinis ir vis labiau įsigalintis modernybės laikas, rūsti pamario, pajūrio gamta ir švelnus žmonių ilgesys. Rašytojas spėjo pamatyti ir užfiksuoti savitą lietuvininkų charakterį, jų buitį, tradicijas ir papročius. Jo vaizduojami žmonės labai panašūs į dabartinius: jie išgyvena tuos pačius jausmus, sprendžia tas pačias dilemas, blaškosi tarp pareigų ir svajonių ir, kaip ir mes, nėra tobuli, klysta ir suklupę vėl bando keltis. Meilė, aistra gyventi, laisvė būti savimi nesensta, todėl pradėjus skaityti neįmanoma šios knygos padėti į šalį.

Pagal šias istorijas ne kartą buvo statyti spektakliai, opera, kino filmai, kuriuose vaidino to meto pasaulinės kino žvaigždės, o filmas „Sunrise: A Song of Two Humans“, pastatytas pagal apysaką „Kelionė į Tilžę“, gavo net tris „Oskaro“ statulėles.

Hermann Sudermann (Hermanas Zudermanas, 1857–1928) – vokiečių rašytojas ir dramaturgas. Iki paauglystės gyveno Macikuose ir Šilokarčemoje (dabar Šilutė), vėliau – Tilžėje. Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo istoriją, filosofiją ir literatūrą. Bendravo su Vydūnu, bičiuliavosi su Šilo karčemos mecenatu, dvarininku Hugu Šojumi (Hugo Scheu), daug prisidėjusiu prie lietuvininkų kultūrinės tradicijos saugojimo. H. Sudermannas taip pat domėjosi lietuvininkų gyvenimu, mokėjo jų kalbą. Jo dramos buvo statomos visame pasaulyje, tačiau labiausiai jį išgarsino „Lietuviškos apysakos“ – jos visos sudėtos šiame „Kelionė į Tilžę“ leidime.