Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. D. Kajoko kūryba išversta į bemaž dvi dešimtis kalbų, įvertinta svarbiomis Lietuvos literatūros premijomis.

Naujausia autoriaus knyga „Leistinas privatumas“ – rašytojo kūrybinio kelio apibendrinimas, kelių dešimtmečių šalies kultūrinio gyvenimo skerspjūvis, įžvalgos apie kasdienybę ir tai, kas slypi už jos.

Kodėl leidybai pasirinkau būtent šį (1979–1999) dvidešimties metų periodą? Tiesiog turėjau rinktis, mat tų sąsiuvinių prirašyta visa galybė – per 200. Tad ir pasirinkau periodą nuo pirmojo savo eilėraščių rinkinio iki naujojo tūkstantmečio pradžios, nuo jaunojo rašytojo lūkesčių iki vidutinį amžių pasiekusio vyro pagalvojimų.

Tai toli gražu ne visi to meto sąsiuvinių puslapiai, tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius, aklavietes, profesinius šunkelius, sykiais netgi emocines viršukalnes ir smegduobes. Dienoraščiuose nedaug socialinių aspektų, politinių temų, tiesa, Atgimimo laikais jų akivaizdžiai pagausėja.

Kodėl „Leistinas privatumas“? Teko rinktis, ką galima spausdinti, ko – dar ne. Gal išvis ne. Mat leistinumo, itin asmeninių faktų ribos yra ganėtinai slidžios. Kas vienam leistina, kitam gali pasirodyti jau draudžiama zona, įžeidžios ribos peržengimas. Kai kurias ribas vietom gal ir peržengiau arba pavojingai prie jų priartėjau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, apsisprendimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas.