Tos mergaitės nebėra, Dinai.
Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu.
O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu.

Taip baigiasi 1999-aisiais Tomo Arūno Rudoko (1966–2012) parašytas apsakymas „Kelyje“, simboliškai užbaigiantis ir ankstyvąjį jo kūrybos laikotarpį.

Į šią rinktinę „Nors kelio nėra” įtraukti geriausi rašytojo ankstyvosios prozos kūriniai. Tarp jų – ir debiutinė apysaka „Autodafė“, 1988-aisiais išleista šiais laikais nebeįsivaizduojamu 45000 egz. tiražu, ir dar niekur nepublikuoti tekstai, po autoriaus mirties rasti tarp jo rankraščių.

Rinktinės tekstus, parašytus gatvės kalba, bet išlaikančius aukštosios prozos stilių, sieja skausmingos savojo kelio – gyvenimo prasmės – paieškos, pažįstamos iš J. Kerouaco romano „Kelyje“. Šią knygą autorius vadino savo kartos naujuoju testamentu.

Šiandien geriausiai žinomas vėlyvasis T. A. Rudokas, neradęs kelio ir tapęs persona non grata ne tik Vilniaus kavinėse, bet ir literatūriniame pasaulyje. Ši rinktinė primena ankstesnį, kelio vis dar ieškantį autorių. Ateityje jis gali tapti dar vienos prarastosios kartos veidu.