Juozas yra tylus šiuolaikinis kultūros vadybininkas. Jam keturiasdešimt su viršum. Juozo automobilio durelės iš vairuotojo pusės neatsidaro, todėl jis naudojasi keleivio puse. Laisvalaikiu su vyrais, vadinančiais jį Kultūrke, pažaidžia futbolą, kartais vienas nuvažiuoja į centrą. Prarydamas nepatenkintos žmonos replikas stebi naujienų srautą internete. Vaizdai „Google“ žemėlapiuose ima skirtis nuo kintančio miesto tikrovės, bet Juozo gyvenimas teka savo vaga. Ir vieną dieną prasideda tikra apokalipsė. Panašu, kad ir Juozo gyvenimas pagaliau pasikeis.

Šis Kęstučio Šapokos romanas „Sakmė apie Juozą“ – antiutopija, analizuojanti naujojo normalumo realybę. Čia dokumentuojama psichosocialinė pandemijos pradžios Lietuvos tikrovė, sutrikusių žmonių santykiai, šiandienė buitis. Pasitelkiant realius žiniasklaidos pranešimus ir garsių Lietuvos žmonių pasisakymus demaskuojamos visuomenės baimės. Savitai interpretuodamas lietuvių literatūros klasiką – Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ – autorius pasirenka uždarą, nuo pasaulio bėgantį personažą, savo alter ego.

Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – Vilniuje gyvenantis profesinis klajoklis, visą gyvenimą ieškantis savęs tai vadinamojoje aukštojoje kultūroje, tai antielitinėje proletarinėje savimonėje: nuo pagalbinio darbininko nudreifavęs į vaizduojamąjį meną, tada pabėgęs į dailės kritiką ir dailėtyrą, paskui ‒ į parodų kuravimą. Iš vadinamosios šiuolaikinio vaizduojamojo meno sistemos likimo nublokštas į filosofiją… ir, galų gale, atsibastęs į literatūrą.

Yra parašęs apsakymų romaną „Pušis, kuri juokėsi“ (kitos knygos, 2018). Autoriaus kūriniams būdinga savita atodaira į lietuvių literatūros klasiką, šiuolaikinis socialinis realizmas, netgi natūralizmas, literatūrinio koliažo technika, dėmesys žemųjų sluoksnių kalbai.