Bolševikai sukūrė naują socialinio mobilumo tvarką, kurioje labai greitai buvo galima keisti socialinį statusą. Vakar – kaimo bernas, samdinys, šiandien – Liaudies seimo deputatas ar NKVD darbuotojas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas knygoje „Šiferio byla“ gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius. Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.

Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?

„Deja, esame ne trečia karta nuo žagrės, o trečia karta nuo kolchozo ir antra nuo šiferio. Ką šis prisipažinimas mums reiškia?
A. Terleckas analizuoja, ką sovietai padarė su užkariautų šalių kaimais – pradedant nuo Ukrainos ir, žinoma, baigiant Lietuva. Visa apimanti savidestrukcija likimo valiai numestus žmones ir jų geriausius draugus, arklius bei karves, suvienodino iki taip pat virpančių kojų, apsnūdimo ar net kasdienio leisgyvumo.
Žmonės išgyveno ir prasigyveno, kolchozai išaugo į kolūkius ir galiausiai subyrėjo, tačiau A. Terlecko tyrimas kaip niekad primena apie didelį kolchozinio asbesto kiekį mūsų aplinkoje ir jo kenksmingumą mūsų visuomenės sveikatai.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius